Agotos
Maziliauskaitės ir Manto Maziliausko kūrybos paroda
Agotai yra treji su puse metų. Mantas yra jos tėvelis. 2001 metais jis
baigė menų magistro studijas Vilniaus dailės akademijos tapybos
katedroje pas profesorių P.R. Vaitiekūną. Nuo 2004 metų pradžios
dailininkas priklauso tapytojų grupei ANABASIS. Šiuo metu
studijuoja architektūrą, dirba ir kuria.
Nenuostabu, kad vaikai piešia. Tai vienas iš pasaulio pažinimo būdų, tačiau nuostabu - dukrelės ir tėvo bendravimas piešiniais. Mantas niekada nepatarinėja, tik stebi. Nemoko kaip reikia piešti, kaip pasirinkti priemones, o tik palieka skirtingų tonų ir atspalvių popierių, įvairias eskizines priemones: anglį, pastelę, pieštukus. Taip pat guašą, akvarelę. Aplink mergaitę daugybė spalvų, technikų ir ji gali rinktis. Tėtis pasakoja, kaip veja nuo jos suaugusius, kurie esą gali sugriauti dukrelės vaikišką matymą, stengiasi netrukdyti piešti, susikaupti.
Taip atsiranda tokie įdomūs piešiniai:
Degtukų lietus ir Morė, Pabaisa su pagražinimais, Kiaušinis,
iš kurio išsiris gulbės viščiukas ir t.t. Mantui rūpi išsaugoti
ilgą ir sunkų, bet įdomų vaiko kelią į pasaulio matymą. Jam kaip
tapytojui yra svarbu ne tik pats atlikimas, bet ir matymas. Juk tikra kūryba
prasideda nuo stebėjimo, regėjimo.
Mantas ir pats daug laiko praleidžia tiesiog žiūrėdamas. Taip
gimsta pastelės. Dažniausiai tai natiurmortai. Šį žanrą
pamilo dar studijuodamas. Retai kada pats sudeda daiktus. Labiau
patinka užklupti prie tvarto seniai gulinčius rakandus, paliestus
lietaus, saulės spalvų ar tiesiog netyčia sumestus nereikalingus
daiktus kampe. Mantas tiki, jog netyčia nebūna. Kad kompozicija tyčia
jau seniai laukia autoriaus žvilgsnio. Taigi natiurmorto struktūrą
tapytojas yra įvaldęs puikiai. Jis net piešdamas peizažus neatsisako
daiktiškos paveikslo konstrukcijos. Piešdamas daiktus sugyvina, o peizažus
tarsi sustingdo.
Žiūrėdamas į
kūrinius pajunti, jog stebi tai, kas labai asmeniškai išgyventa,
uždara - tarsi būtų slapti dienoraščiai, kurių niekam nevalia regėti.
Neretai daiktas paverčiamas simboliu, dėl to ir atrodo sugyvintas. Dėl
to ir atrodo iškalbingesnis už ežero tyvuliavimą ar medžio siūbavimą.
Iš pirmo žvilgsnio pastelės neišvaizdžios, dažnai niūraus kolorito.
Tapytojo kūryba reikalauja žiūrovo kantrybės ir dėmesio. Mažame
formate užantspauduota jauno žmogaus filosofinė patirtis. Daiktas,
paliestas laiko
nereikalingas, išmestas, tačiau esantis, virstantis
kitomis formomis tai jau artėjimas prie
būties, amžinybės klausimų.
Mantas Maziliauskas
 |
 |
|
| "Roberto sparnai" | "Natiurmortas" |
Agota Maziliauskaitė
 |
 |
|
| "Parašymas" | "Be pavadinimo" |