ARŪNAS EDUARDAS PASLAITIS.

PRARASTOSIOS LIETUVOS BEIEŠKANT

Jau daugiau nei trisdešimt metų vilniečio architekto Arūno Eduardo Paslaičio aistra yra Lietuvos dvarų fiksavimas grafinėmis priemonėmis. Laisvu nuo darbų laiku jis, lydimas ištikimų draugų, pasiima palapinę ir vyksta ieškoti dar nematytų, dažniausiai griuvėsių pavidalu iki mūsų dienų išlikusių bajoriškų sodybų. Kepinamas karštos saulės, merkiamas lietaus pieštuku ir akvarele menininkas piešia dvarus ir dvarelius, barokinius ir klasicistinius rūmus, medinius, liaudiškai architektūrai artimus trobesius, oficinas ir gamybinės paskirties statinius, apleistus prancūziškojo ar angliškojo tipo parkus. Daugumą A. Paslaičio “personažų” yra palietę neišvengiami laiko bei žmonių veiklos pėdsakai. Viena esminių estetinių kategorijų čia yra praeities patina, dingusių dienų žymės, vos apčiuopiami jų ženklai. Piešinys, priešingai fotografijai, leidžia išryškinti esminius architektūrinės struktūros, jos santykio su aplinka aspektus. Taip pat demonstruoja subjektyvųjį pradą, asmeninį santykį su vaizduojamuoju objektu. Architektas neapsiriboja dabartinės valstybės sienomis, vyksta į dabartinę Baltarusiją, Ukrainą, buvusiąją Prūsiją – visur, kur galima sutikti senosios Lietuvos kultūros pėdsakų. Gilaus sovietmečio sąlygomis panašios temos bei veikla buvo jei ne draudžiamos, tai bent įtrauktos į tabu sąrašą. Su privilegijuotu bajorų luomu bei apskritai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija susijęs paveldas laikytas kenksmingu ir naikintinu. Ne vienas architekto užfiksuotų dvarų neišliko iki mūsų dienų. Mankurtiškos sąmonės žmonės juos tiesiog nušlavė nuo žemės paviršiaus. Tad A. Paslaičio piešiniai turi istorinę vertę. Kitas dalykas, kad jie yra savotiškas paminklas prarastajai Lietuvai – tokiai, kokios mes nepažįstame ir vargu ar kada galėsime pažinti.

Vidas Poškus