<…> I. Piekuras atstovavo tai menininkų grupei, kurią dabar linkstama vadinti nonkonformistine ar seminonkonformistine. Sovietmečiu oficialiose parodose dailininkas eksponuodavo su tuometine ideologija nieko bendra neturinčius darbus. Menininkas pasirinko stovėjimo šiek tiek nuošaliau kelią. Atrodė, kad I. Piekuras buvo ne sovietinio bloko valstybės, o viso pasaulio pilietis. Jis labiau rūpindavosi tuo, kas vyksta svarbiausiuose meno, mokslo ir politikos centruose, o ne provincialioje aplinkoje<…>

<…> Piekuro kūryba dažnai būdavo jo dialogo ir bendradarbiavimo su žmona Marija Terese Rožanskaite rezultatas. Abu juos jungė abipusis, simbiozę primenantis ryšys, analogiški plastiniai elementai, motyvai, pasaulėžiūra, galiausiai elementari tarpusavio pagalba. Atmintyje velionis toks ir išlikęs – šypsodamasis, gerai nusiteikęs bendroje studijoje padeda rengti M.T. Rožanskaitės instaliaciją <…>

<…> Kaip ir visas mirtis, I. Piekuro žemiškojo gyvenimo pabaigą ženklino mįslingi ženklai, keisti atsitiktinumai. Tarytum atsisveikinimas su žiūrovais buvo Vilniaus rotušėje surengta dar šiais metais nutapytų darbų paroda. Daugelyje jų vaizduotos gėlės. Daugelis parodą įvardijo kaip „paskutinę“. Keisčiausia tai, kad laidotuvės vyko būtent paskutinę jos dieną <…>

<…> Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis dailininkas skubėjo fiksuoti jį supusią aplinką, išreikšti jį kamavusį skausmą ir baimes. Jis buvo kaip niekada laisvas ir įdėmus. Peršasi mintis, kad anksčiau I. Piekuras vaizdus kurdavo ant nespalvotos juostos (geriausiu atveju atsargiai paspalvindavo ant viršaus, naudodamas gana santūrią spalvinę gamą), kruopščiai sureguliuotu fotoaparatu, o dabar į aplinką žvelgta per visaip judinamos ir pačias ryškiausias spalvas bandančios pagauti kameros akį. Pasitelkus smulkiausias detales siekta suvokti esminius dalykus. Pozityvo ir negatyvo santykis kaip niekada buvo užaštrintas. Realybę tiesiogiai atitinkantis atvaizdas nutviekstas akinamos šviesos, jam priešingas paskandintas aklinoje tamsoje. Pirmasis nutapytas virtuoziškai laisvais, akvareliškai skaidriais potėpiais, antras – užteptas negyvu dažo sluoksniu. Kardinalus dualizmas, dviejų pradų opozicija matyti ir pasirenkant objektus. Laikinumą įkūnijusios geltonos, raudonos gėlės, mirguliuojantys jų žiedlapiai kontrastuoja su juodomis langų rėmų kryžmomis (kurias galima interpretuoti kaip tiesiogiai deklaruotą krikščioniško kryžiaus, t.y. Prisikėlimo, simbolį) arba gūdžiomis dėmėmis (tarytum išreiškusiomis visatos šaltį ir netektį). Šios priemonės pačiam elementariausiam natiurmorto žanrui, paprastiems augaliniams motyvams suteikia skausmo ir liūdesio, pastangų išlikti ir nevilties potekstę <…>

Vidas Poškus