Romualdas Balinskas

Taip jau yra sutvertas mūsų pasaulis, kad sunkiais, ramybę trikdančiais laikais (o kada buvo kitokie?) atsiranda žmonių, kurie visais būdais stengiasi ignoruoti prieš jų akivaizdą stojusius sunkumus bei nepriteklius. Tai nebūtinai menininkai, bet ir tie, kurie naudojasi jų darbo rezultatais (juk knygos skaitymas, muzikinio opuso klausymas ar skulptūros apžiūrinėjimas yra toks pats intelekto ir jausmų įtempimo reikalaujantis aktas, kaip ir jų padarymas). Tačiau tik kūrėjai yra savotiški sielų gydytojai, psichologai ar net iliuzionistai, kurie manipuliuodami savo gebėjimais bando, o ir įteigia patikėti norinčiai auditorijai: „kad galbūt ne viskas yra taip blogai“.

Būtent tokiu – savotišku žonglieriumi, fakyru, triukų meistru – galima laikyti Romualdą Balinską, kuomet jis žiūrovams vėl ir vėl pristato nenusibostančią, vis labiau intriguojančią ir vaizduotę žadinančią tapybinę Mergaičių seriją. Iš tikrųjų tapytojas nenori nieko apgauti ar pateikti klaidingą pasaulio vaizdą. Jis tapo tai, ką mato: tyrą, nekaltą, suaugusiųjų marazmų ir nesąmonių (lyg kokių šlakų) neužterštą pasaulį. Tiksliau – pačią švenčiausią jo išraišką – mažas mergaites. Beveik šventą pasaulėvaizdį sufleruoja net ramus, švelnus, kartais kremiškai „skanus“ koloritas, stabilūs, minkšti, potėpiai, sustingusi, statiška kompozicinė sandara. Ikonografiniame lygmenyje dailininkas tęsia pakankamai seną, bent jau Viktorijos epochos ir Fin de siècle laikus siekiančią tradiciją (John Everett Millais, Walter Crane, ypač Lewis Carroll tekstai ir jo paties arba Johno Tenniel‘io sukurtos iliustracijos), vėliau vaisingai tęstą ir išplėtotą Vladimiro Nabokovo prozoje ir Balthaus tapyboje. Lyginant su pirmtakais (ypač su dviem paskutiniaisiais) atrodytų, kad R. Balinsko darbuose mažiau seksualinių poteksčių. Čia ne tiek jau daug dviprasmiškai apnuoginto kūno, iškalbingų pozų ir kvietimams bei raginimams prilygstančių „netyčinių“ žvilgsnių. Mergaitės žaidžia ir nieko daugiau... Aišku, bet kuris psichoanalitikas vis tiek pastebėtų, kad netgi tariamame ignoravime slypi daugybė su libido poreikiais ir dėsningumais susijusių paslapčių... Tačiau svarbiausia yra net ne tai. Esmė slypi už tų tyrų, nekaltų mergaičių nugarų. Ji [esmė] neturi konkretaus pavidalo ir bruožų. Sunku apibrėžti, kas tai yra. Viena aišku – tai susiję su baime, pavojumi, netgi agresija. Kas tai – užuomina apie kokį nors link vaikų sėlinantį realų užpuolėją ar metaforiška ateinančios brandos nuojauta, o gal šiandieninio pasaulio ir gyvenimo nesklandumų ir išpuolių simbolis?... Mąstyti ir spręsti reikia pačiam žiūrovui...