Žmogaus veidas , toks kasdieniškas ir beveik įprastas, regis, jau ir nebepastebimas, o tuo pačiu atspindintis visus galimus žmogiško santykio su kitu žmogumi, savimi, būtimi atspalvius. Jis iškyla savo nepaneigiama menine ir žmogiška verte. Verte, įpareigojančia būti išsakyta paveikslu ir paveiksle. Tai tarsi peizažas, kiekvieną akimirką keičiantis pats save ir formuojamas pastoviai esančio santykio su savimi ir pasauliu. Formuojamas ir atsakymo, grįžtančio atgal. Formuojamas santykio, kylančio tarp subjekto ir objekto, nežinomybės ir neperžengiamos ribos ar meninės paveikslo tikrovės, nujaučiamos pasaulio neįveikiamybės, kuri iškyla savo akivaizdumu.

Būtent tokio daugialypio ir dinamiško santykio vyksme iškyla (išryškėja) primirštas žmogaus veidas, figūra. Meninis objektas , kuriame išlieka įspaudas – peizažas-veidas. Ir tai s tarsi plevena virš peizažo, pakeldamas save ir išlaisvindamas. Išnyksta subjektyvumas, o objektyvumas tampa aiškiai regimas žmogaus veide. Tai ženklas, kad žmogaus veidas nebepriklauso vien tik jam. Veidas jau priklauso jo gyvenimo, jo kasdienybės peizažui, formuojamam jo paties, jo suvokiamos objektyvios tikrovės atspindžių.

Spalva, linija, potėpis yra asmens, kuriančio veidą, atsakas į sutikto žmogaus kvietimą, gestu palikta ištarmė, padiktuota asmeninio santykio, kuriame dalyvauja objektyvumas.

Betgi tai nereiškia, kad subjektyvumas yra sunaikinamas, kai žmogaus veidas dalyvauja objektyvume. Subjektyvumas tik pastatomas į jam tinkamą vietą, kaip ir tapytojo teptuko potėpis, prisilietimo pėdsakas, ženklas, spalvos plotas, alsuojantis žodžiais nenusakomu akivaizdumu ir tikrumu.

Už to glūdi tyla - gyva, dinamiška, o tuo pačiu pastovi, nepajudinama rimtis, kurios fone, vos juntamame alsavime ir atsiskleidžia veidas, žmogus, pasaulis - visa savo žmogiška verte, estetiniu iškalbingumu, nepaneigiama meninės tikrovės išraiška.

Svarbu, kad paveikslas kviestų apsilankyti, kaip kviečia peizažas su jūra, kalnais, miškais, kad neatsirastų atstumianti ir atšiauri lyguma, tas aštrus vartotojiškas tikslumas, kur nelieka vietos kitiems, kur randasi tuštuma, užpildyta ir užstatyta miesto triukšmu, laikinumu, kasdieniškumu, banalios vartotojiškos kasdienybės kalba.

Rimvydas Markeliūnas