Mindaugas Skudutis
1948 m.

Apie autorių
 

   Gimė Antagavės km., Ignalinos raj. Baigė Vilniaus dailės institutą ( dabartinę Vilniaus dailės akademiją), tapybos katedrą 1976m. Dailininkas kūrė kartu su tapytojais: Broniu Gražiu, Henriku Natalevičiumi, Raimundu Sližiu, Romanu Vilkausku. Tai buvo ne tik vienos kartos dailininkai, bet ir dailininkų grupė, dažnai vadinama “penketo”  grupe. Savo kūrybą jie demonstravo kas treji  metai.  M. Skudutis rengė nemažai ir personalinių parodų, keletą iš jų užsienyje.
   Šiuo metu Mindaugas Skudutis yra Vilniaus dailės akademijos lektorius. Taip pat dalyvauja tapybos tarptautiniuose pleneruose ir jų parodose. Tai devintoji personalinė dailininko paroda.

Kūrybos apžvalga

    Šioje parodoje autorius eksponuoja kelerių paskutinių metų drobes. Dabartinė jo tema – dingstantis Vilnius. Kaip pats dailininkas teigia : “ man  atrodo , kad jau greitai nebeliks gražių namų Užupyje”.  Namai:  ilgakaminiai, keistų stogų smailių ar nuolydžių, aprūdijusių lietvamzdžių , apleisti ištrupėjimai sienose , medžių “tvoros”, šakų beribis vaiduokliškas ilgumas.”Gražus namas” Skudučio suprantamas kaip įdomus, keistas, pilnas ilgo gyvenimo prisodrintas pastatas. Pavyzdžiui prie stoties didelė belangė siena: įsisenėjusios drėgmės dėmės, kai kur prasišviečiančios pro tinka nuogos plytos, vietomis visai iškritusios. Tai - tikrovės grožis; melo vengimas; realybės akcentavimas. Iš tikrųjų bet kuriam architektui žiūrint į Skudučio paveikslus, turėtų kilti noras papildyti Užupio dvasią kokiu namu, su kuprotu stogu - uždegti noras išsaugoti tą Vilniaus dalį, kuri visada įkvėpė dailininkus.
    Ankstesnėje kūryboje  Skudutis vaizduodavo kasdienybės scenas. Figūrinėse kompozicijose dažnai galėjai pajusti nykumą, buities nepatrauklumą, groteskišką ar absurdišką nuotaiką. Net gi moters aktuose neieškodavo gundančio kūno grožio, o atskleisdavo jo komiškumą, netobulumą.
    Ir šioje parodoje galime pamatyti figūrėles šalia namų, automobilių, po medžiais. Jos juda, kruta, lankstosi,valgo…elgiasi taip tarsi, žinotų, kad jų niekas nemato. Kai kurios juokingai apsirengusios, “nepasipuošusios”, brutalios. Tačiau autoriaus pagrindinis dėmesys sutelktas į urbanistinį peizažą, o tos figūrėlės atrodo tarsi namų dalys, atsiskiriančios, išeinančios iš jų ar vėl grįžtančios. Kameriniuose formatuose jos visai mažytės, autorius atskleidžia ir jų drabužius, net gali įžiūrėti veido charakterį, tačiau lyginant su ankstesnėmis Skudučio figūrinėmis kompozicijomis, dabartinės (pavyzdžiui dvi moterys valgančios bananus iš paveikslo “Turgaus pastatas” ) – galėtų būti rokailės - puošybiniai pastato elementai ir dar gerokai aptrupėję. Todėl žinant visą Skudučio ankstesnę ekspresionistinę tapybą su abstrakcijos elementais ir vidine personažų drama, pradedi ilgėtis ir net gi smalsu būtų pamatyti naują, dabartinę Skudučio moters vidinio ir išorinio pasaulių traktuotę.     Paveikslų koloritas skaidrus ir aiškus. Spalvų šviesumas, skambumas beveik nėra pasikeitęs, tačiau vertinant visą dailininko kūrybą, galima pastebėti artėjimą prie realaus vaizdavimo. Sugrįžimas prie natūros, panaikino anksčiau būdingą abstraktumą. Nuotaiką išryškina toninis kontrastingumas: pvz. tamsus šaligatvis, šviesus namas; tamsus namas, šviesus dangus ir atvirkščiai. Atpažįstame Skudučiui būdingus minkštus smulkius potėpius, derinimą su storu ir skaidriu, drobės faktūrą išduodančiais sluoksniais. Piešinys gyvas lankstus beveik eskiziškas. Matant šią ekspoziciją pavadinimu tapybiškasis Vilnius kyla nuojauta, kad dingsta ne pats Vilnius, o jo tapybiškumas: su iškilusiais dangoraižiais, su įspraustais tarp senų namų stikliniais bankais. Todėl norisi Skuduti palyginti su P. Smuglevičiumi, kurio piešinių dėka  galime pažinti senąjį Vilnių. Taip ateities kartos pažins miesto tapybiškumą iš Skudučio drobių.

                                                                                       Kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė

Atgal