|
Jolita Skėrytė |
| Išsilavinimas 1987-1994 M. K. Čiurlionio menų gimnazija. 1994-1998 Vilniaus dailės akademija, bakalauro diplomas. 1998-2000 Vilniaus dailės akademija, magistro diplomas. Lietuvos dailininkų sąjungos narė. |
|
|
|
| Anotacija Dauguma Jolitos Skėrytės darbų - miesto ir gamtos motyvų variacijos. Savo plastinius siekius tapytoja patiki drobei ir akrilui. Priešingai nei tam tikra mūsų tapytojų "murzilkų" kategorija, J.Skėrytė leidžia ligi valiai atsidžiaugti citrinos, saulės, medaus ir vaško geltoniu, meditatyviomis mėlynų žalių, raudonų tonų nuotaikomis. Net tonuodama pilką, brėždama juodą kontūrą, drobę išlaiko švarią. Gesto tapybos pagimdyti paveikslai ne visad atskleidžia vaizduojamų daiktų ir reiškinių tapatybę: juos formuoja nervinga linija, reikšmingos spalvinės dėmės, ardo varvantis dažas, mirgančios tuščios drobės atodangos. /.../ J.Skėrytės paveikslai byloja: kartos keičiasi. Tradicija ne uždaroma savo lauke, ji pozityviai išnaudojama, jungiama su postmodernizmo kultūros aktualijomis, individualiomis, subjektyviomis aspiracijomis. /... Tapytoją inspiruoja gamta, jos formos, šviesa, ritmai. Dominuojantys jos drobių motyvai įsivelia į daug platesnę aktualią diskusiją. Šiuos motyvus laikau pažįstamomis mūsų gyvenamos aplinkos citatomis: daugiaaukščių namų fasadai, automobiliai, gatvės ir perėjos. /.../ J.Skėrytė "prisijaukina" miegamųjų rajonų klišes ir standartus, atmesdama prigimtinę takoskyrą tarp žolės ir šaligatvio, stulpo ir medžio, plyno lauko ir gyvenamojo kiemo. Interpretacija atskleidžia čia slypinčius lobius: "tapybišką" žavesį, neišsenkančias metaforų, užuominų, mįslių galimybes; miesto kultūros mistika. Paradoksas - tapytoja mąsto apie natūrą, o paveiksluose gausu kultūros; šiedu dalykai dažnai gyvena ir veikia sykiu. Toks dvilypumas atsiranda dar ir todėl, jog fiksuodama žmogaus tvarinius J.Skėrytė juos "biologiškai" apdoroja. Metalinės konstrukcijos ("Supynės"), automobiliai, žibintai panašūs į fantastinius gyvius ir augalus. Arba - už raudonos blokinio namo nugaros svyra medžiai, geltoname danguje tarsi langas išpjautas tolimas ūkanotas peizažas. Kompozicijų "Kiemas", "Kiemas I", "Kiemas II" dominantė - tamsi po paveikslą išplitusi dėmė. Iš jos auga stulpai - medžiai. Vartoti "biologijos" terminą skatina ir nekategoriška J.Skėrytės tapybos kalba. Paveikslai - sakiniai, užbaigti ne tašku, o slėpingais daugtaškiais ir klaustukais. /.../ Su J.Skėrytės tapybos potekste teko susidurti dar kartą. Vienas blokinis penkiaaukštis netikėtai atsigręžė belangiu fasadu, lig pat viršaus apraizgytu laukinių vynuogių. Pakąsti šalnos, nubirusiais lapais rangėsi nuogi atkaklūs raudoni stiebai ir ūgliai, nužerti juodmėlynių uogų kekėmis. Jas skabė trys rūko pilkumo balandžiai. Fatališką paukščių sparnų plazdėjimą nustelbė miesto triukšmas. Banalų namo gyvenimą apglėbė kibios vynuogių gyslos... J.Skėrytės paveikslų "kūnas" - tai vykusiai perimtos europinės ir lietuvių dailės pamokos bei įgimtas gebėjimas tapyti. /.../ Kristina Stančienė |
| Personalinės
parodos 2000 Koliažai galerija Pėda. Klaipėda. Lietuva 2000 Tapybos paroda Savicko paveikslų galerija. Vilnius. Lietuva 2001 Tapyba ant popieriaus galerija Arka.Vilnius. Lietuva 2001 Tapyba ant popieriaus Kaliningrado dailės galerija. Kaliningradas. Rusija |
| Grupinės parodos Austrija, Baltarusija, Danija, Lietuva, Olandija, Rusija, Slovėnija |