Žvejyba | Bitininkystė | Žemdirbystė | Siuvimas

Molėtai - ežerų kraštas. XIX a. - XX a. pradžioje daugeliui molėtiškių šalia žemdirbystės žvejyba buvo papildomas pragyvenimo šaltinis. Tai rodo pagrindiniai žvejybos ekspozicijos įrankiai: peikena, žeberklai, svarelis, plūduras, prietaisai tinklams megzti, bučius. Čia aptariame tik mažą dalį turimos kolekcijos. Gausi kolekcija eksponuojama Mindūnų žvejybos muziejuje, esančiame 9 kilometre nuo Molėtų link Ignalinos. Šis verslas buvo perduodamas iš kartos į kartą, nes jam reikėjo turėti specialių įgūdžių ir žinių apie žvejybos laiką ir vietą, prietaisus ir pačias žuvis. Nemaža valstiečių dalis žvejyba užsiiminėjo atliekamu nuo kitų darbų ir laimikį sunaudodavo savo šeimos maistui paįvairinti.

Beveik visus tiek pintus, tiek megztus žvejybos prietaisus kalbamuoju laikotarpiu pasigamindavo patys žvejai. Tinklai buvo mezgami iš lininių ar kanapinių siūlų medine įvairaus dydžio lentele.

Senoviška ir visoje Lietuvoje žinoma buvo žvejyba žeberklais. Sudėtingesnius žeberklus nukaldavo kalviai, o paprastus pasigamindavo patys žvejai. Žeberklais žuvys daugiausia buvo gaudomos pavasarį, žuvų neršto metu, negiliuose vandenyse.

Būtinas žiemos žvejybos įrankis buvo peikena ledui prakirsti. Tai geležinė, apie 1,5 m ilgio lazda kalto formos galu, viršuje užsibaigianti įmova, į kurią įtvirtinama medinė rankena. Rankena užsibaigia buožele ir iš virvuvės padaryta kilpa, kuri kertant eketę užmaunama ant rankos, kad peikena neįkristų į eketę. Neturint peikenos eketė būdavo iškertama kirviu.

Sugautos žuvys iki naudojant ar vežant parduoti laikomos vandenyje. Tam tikslui buvo daromi įvairių formų prietaisai: bučiai. Tai įvairaus dydžio trikampės, keturkampės ar pailgos dėžės, sukaltos iš balanų, lentų bei skardos, nupintos iš žilvičių ar numegztos iš virvučių. Medinėse ir skardinėse dėžėse būdavo pragręžiama skylučių vandens cirkuliacijai. Šių eksponatų dalis saugoma fonduose.

Bitininkystė | Žvejyba | Žemdirbystė | Siuvimas

Molėtų krašto muziejaus bitininkystės eksponatų kolekcija nėra gausi, bet rajone pavyko surasti svarbiausius šio amato įrankius. Šie eksponatai rodo, kad bitininkystė, kaip pagalbinė ūkio šaka, Molėtų krašte žinoma nuo seniausių laikų.

Molėtų krašto žmonės bitynus dažniausiai statydavo sodybos rytų arba pietų pusėje, toliau nuo kelių ir triukšmo. Bitynuose stengiamasi sudaryti tokią aplinką, kad būtų daugiau žydinčių gėlių, o aplink avilius išpjaunama žolė, kad netrukdytų bitėms skraidyti. Bitynas būdavo plečiamas, perskiriant išaugusias bičių šeimas arba sugaunant bičių spiečių. Motinėlei sugauti naudojamas pailgas narvelis, kurį matome ekspozicijoje.

Paprastai bitės kopinėjamos šiltą saulėtą dieną, kada dauguma jų būna išlėkusios į darbą ir kada jos mažiau piktos. Prie bičių apseinama labai švelniai, stengiamasi netrankyti avilio, nedaryti staigių judesių. Nuo įgėlimo apsisaugoti naudojami dūmai ir pritaikyta apranga. Veidą bitininkas prisidengia antveidžiu-sieteliu. Kopti medų bitininkas turėjo nusiprausęs ir švariai apsirengęs, nes bitės nemėgstančios nešvaros: pajutusios prakaito kvapą, geliančios.

Bitėms nuo korių nušluoti buvo vartojamas žąsies sparnas,taip pat dūmai. Dūmuos daugiausia būdavo naudojami sausi išpuvusių gluosnių ar liepų pjaulai, dedami į specialų skardinį dumtuvą, vadinamą dūmine. Kad medus ištekėtų iš korio, reikėjo jį atakiuoti su tam tikra šakute. Tiktai toks medus buvo paliekamas žiemai. Neužakytų korių medus būdavo imamas skubiam naudojimui ir pilamas į atskirą indą.

Kasdieniniam šeimos maistui medus retai tebuvo naudojamas. Daugiausia jis laikytas šventėms, svečiui pavaišinti ar pardavimui.

Žemdirbystė | Žvejyba | Bitininkystė | Siuvimas

Pirmoje Molėtų krašto muziejaus ekspozicijų salėje išdėstyti žemdirbystės bei gyvulininkystės eksponatai. Tai patys būdingiausi daiktai iš etnografinio eksponatų fondo. Jie iliustruoja, jog žemdirbystė - nuo senų laikų buvo pagrindinis molėtiškių verslas. Žemei įdirbti naudojami mediniai įrankiai, tik pačias būtiniausias dalis nukaldavo kaimo kalviai. Pagrindinis įrankis buvo žagrė. Ekspozicijoje parodyta žagrė su dviem verstuvėmis. Arimui buvo naudojami jaučiai.

Pagrindinis sėjimo įrankis buvo sėtuvė. Sėtuvės dažniausiai buvo pinamos iš ruginių šiaudų grįžčių, perpinant jas plėšomis, apvalios ir į viršų platėjančios. Sėtuvę sėjėjai užsikabindavo ant kaklo ar per petį, todėl jos viršuje arba šonuose būdavo įtaisomos kilpos rankšluosčiui, juostai ar diržui užverti.

Naujojo derliaus nuėmimas prasideda rugiapjūte. Pagrindinis įrankis - pjautuvas - išlikęs Molėtų krašte iki pat kolektyvizacijos. Pjautuvu pjaunant nė viena varpa nelieka dirvoje: kiek kaire ranka apimama, tiek dešine nupjaunama. Pjautuvu supjautų rugių pėdą sudarydavo 20-25 saujos. Išdžiovinę ir parvežę - kuldavo. Tipiškiausias kūlimo įrankis buvo spragilas, ekspozicijoje atremtas į kampą. Kotas turėjo atitikti kūlėjo ūgį, buvo 1,5-1,8 m ilgio ir tokio storumo, kad ranka laisvai jį apimtų. Kotas buvo daromas iš lengvesnio medžio - eglės, klevo. Spragilo galva - iš kieto jauno medžio - ąžuolo, skroblo, uosio, beržo ar lazdyno, dažniausiai į apačią storėjanti. Iškultų grūdų valymo būdas buvo grūdų vėtymas. Šeimininkas atsisėdęs ant kaladės ar suoliuko tarpduryje siausdavo medine vėtykle prieš vėją. Vėtant pelai paprastai krisdavo prie pat vėtytojo kojų, sunkesnieji grūdai lėkdavo toliausia, vidutiniai arčiau, o prastieji, patys lengviausi, arčiausia. Tokiu būdu prityręs vėtytojas iš karto išskirdavo grūdus į keletą rūšių.

Svarbus molėtiškių maisto produktas buvo karvių pienas ir jo produktai. Pienas buvo melžiamas į medinę melžtuvę. Ekspozicijoje yra 2 skirtingo tūrio melžtuvės. Iš pieno sūrspaudėmis spausdavo dvejopus sūrius: saldų ir rūgštų. Pirmasis daromas iš virinto saldaus pieno, į jį primaišant kiaušinių ir kitų priedų. Rauginto pieno sūriai buvo vartojami švieži ir džiovinti. Sviestmuše sumušdavo skanų sviestą, kuris tebuvo šventinio valstiečių šeimos stalo patiekalas, šiaip buvo skiriamas pardavimui. Už parduotą sviestą, sūrius ir kiaušinius gauti pinigai sudarė pagrindines einamąsias šeimos biudžeto pajamas, buvusias šeimininkės žinioje.

Molėtiškiai rinkdavo į krepšelius įvairias miško gėrybes: avietes, bruknes, žemuoges, mėlynes, spanguoles, grybus, riešutus. Riešutus jaunimas nešdavosi į pasilinksminimus, vakarones ir naudojo dabartinių saldainių vietoje.

Maistui vartojo įvairius prieskonius, kuriuos laikydavo atskirose dėžutėse, specialiai pintame krepšelyje - svogūnus. Ekspozicijoje yra kelios skirtingų dydžių dėžutės.

Vienas iš seniausių ir pagrindinių lietuvių maisto produktų buvo duona. Ją kepdavo krosnyje. Seniausias krosnis statė iš akmenų ir molio arba vien iš molio. Plūkiant apačią (laitą) dėdavo molio sluoksnį, kurį mušdavo kol suminkštės ir sulygindavo kultuve. Pastatytą krosnį palikdavo porai dienų džiūti. Pirmą kartą pakūrus krosnį, reikia ją peržegnoti.

Prieš malimą rugius džiovino. Išdžiovintus grūdus smulkindavo piestose ir maldavo girnomis. Duoną kepant buvo vartojami įvairūs reikmenys. Ekspozicijos duonkubilis skirtas duonos tešlai maišyti, ližė suformuotai duonai į krosnį šauti. Duonkubilius paprastai darydavo iš juodalksnio, beržo, uosio ar ąžuolo. Buvo neaukšti, kad minkant būtų galima pasiekti dugną. Duonkubiliai dengiami specialiais dangčiais, sukaltais iš lentelių. Maišė duonmaišiu samčiu, kartais ranka. Tuomet minkytoja įsipildavo į dubenėlį vandens, pasivilgydavo rankas ir pradėdavo minkyti. Prie duonkepės pastatydavo suolelį, ant jo paguldydavo ližę, kad kepalas prie ližės nepriliptų ant jos klodavo džiovintų klevo lapų, ajerų, kopūstlapių ir pan. Ant pirmo kepalo padarydavo kryžių. Pašovę paskutinį kepalą, krosnį palikdavo atidengtą. Kai karštis aptraukdavo duonos viršų, krosnį uždengdavo krosniadengte. Duoną kepdavo tris keturias valandas. Kasdieninę duoną kepdavo iš ruginių miltų, o šventinę-pagirnių miltų. Sekminėms kepdavo iš puspiklinių miltų. Šią duoną vadino ragaišiu (jį maišydavo ne duonkubilyje, o tam skirtoje geldoje). Duonos raugas buvo laikomas duonkubilyje arba puodynėje.

Prietaringos šeimininkės raugo neskolindavo, manydamos, jog skolinančioji išsineš jos duonos rūgštį. Matyt, molėtiškės neskolindavo, nes ir šiandien galima paskanauti naminės duonos.

Siuvimas | Žvejyba | Bitininkystė | Žemdirbystė

XIX a. antroje ir XX a. pirmoje pusėje daliai bežemių ir mažažemių valstiečių bei miestelėnų gyventojų amatas buvo vienas pagrindinių pragyvenimo šaltinių. Norintieji tapti siuvėjais, mokėsi pas siuvėją. Apie kaimo siuvėjas daugiau žinių yra XIX a. II pusėje. Nuo XIX a. pab. Pradėta siūti mašinomis.

1928 m. Dubingiuose Šveicarijos siuvimo mašinų firmos"Singer"   Kauno filialas organizavo reklaminius kursus, kuriuose norinčios moterys bei merginos galėjo susipažinti su mašinų veikimo principais, nemokamai pramokti siūti. Tai įamžinta ekspozicijos salėje esančioje nuotraukoje, o kitose - jaunųjų siuvėjėlių drabužiai vyrams ir moterims.

Ekspozicijoje eksponuojama siuvimo mašina "Singer", siuvėjų žirklės.

Kasdieninis valstiečių tiek vyrų, tiek moterų apavas buvo iš liepos karnų pintos vyžos.

Populiariausias apavas buvo iš beržo, juodalksnio ar panašaus kieto, bet iš lengvo medžio išskaptuotos klumpės. Suvarstomi odiniai pusbačiai - čeverykos - išeiginis apavas. Be visa šito ekspozicijoje yra kurpalis, batsiuvio spaustai, ylos, karnos vyžoms pinti, stovelis batams mauti.

Su siuvimo amatais glaudžiai siejasi ekspozicijos "Lino kelias" bei "Buitis".

Archeologija

Lino kelias

Buitis

Metrologija

Krašto istorija