MOLĖTŲ KRAŠTO MUZIEJUS

Žymūs krašto žmonės
English
Struktūra ir kontaktai
Teisinė informacija
Veikla
Ekspozicija
Parodos
Renginiai
Naujienos
Bendradarbiavimas
Publikacijos
Kraštiečiai
Edukacinė veikla
Keičiamų ekspozicijų
salė
Mykolo Šeduikio muziejus
Molėtų krašto tautodailininkai
Virtualios  parodos
Parapijos namų galerija "Projektai"
Muziejaus leidiniai
Leidiniai apie Molėtų kraštą

Aukštaitijos 
tradicinio siuvinėjimo seminarai
Lietuvos muziejai
Lietuvos muziejai
ALF
Tinklapio rėmėjas
© Molėtų krašto muziejus

Marija Apeikytė
Palaimintasis Mykolas Giedraitis
Diplomatas Kazimieras Graužinis
Jonas Gaidamavičius-Gaidys
Juozapas Arnulfas Giedraitis
Antanas Jaroševičius
Juozapas Aldonas Lideikis
Vaclovas Miknevičius
Nikodemas Švogžlys-Milžinas
Česlovas Kavaliauskas
Petras Tarasenka
Kazys Umbrasas
Matas Valeika
Malvina Valeikienė
Petras Kraujalis
Andžejus Tovianskis

Marija Apeikytė

MARIJA APEIKYTĖ (1907 10 22–1985 10 27)

Gimė Odesoje. Prasidėjus Rusijoje revoliucijai, Marija su tėvais grįžo į Lietuvą. 1928 m. ji baigė „Saulės“ gimnaziją Utenoje, o 1934 m. Vytauto Didžiojo universitetą, įgijo medicinos gydytojos specialybę. Norėdama būti arčiau Utenoje gyvenusių namiškių, profesinei veiklai M. Apeikytė pasirinko Molėtus. Ilgą laiką ji buvo vienintelė gydytoja, pakeitusi gydytoją A. Jauniškį, gydė žmones sunkiais karo ir pokario metais, daug kam išgelbėjo gyvybę. M. Apeikytė mokė praktikos po jos į Molėtų ligoninę atėjusius gydytojus, nuoširdžiai dirbo Molėtuose nuo 1935 m. iki gyvenimo pabaigos. Žymiausią Molėtų terapeutę M. Apeikytę primena jos vardu pavadinta gatvė ir memorialinė lenta ant Molėtų pirminės sveikatos priežiūros centro sienos.

Mykolas Giedraitis

 PALAIMINTASIS MYKOLAS GIEDRAITIS (1425–1485 05 05)

Garsios kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas, gimęs Giedraičiuose. Vėliau išvyko į Krokuvą, kur savo gyvenimą paskyrė Dievui. Mirė šventojo šlovės gaubiamas su malda lūpose. Palaidotas Krokuvos Šv. Morkaus bažnyčioje prie didžiojo altoriaus. Nuo 1625 m. M.Giedraitis tituluojamas Palaimintuoju, jo gyvenimas įtrauktas į Šventųjų gyvenimų aprašymą. Oficialiai bažnyčia M.Giedraičio nebeatifikavo.

 

 DIPLOMATAS KAZIMIERAS GRAUŽINIS (1898 09 14–1962 06 05)

Nepriklausomos Lietuvos diplomatas, Molėtų dvarininkės Marytės Graužinytės brolis. Gimė Martyniškių dvare. Diplomatinę karjerą pradėjo kaip Lietuvos pasiuntinybių sekretorius. Dirbo Kopenhagoje, Berlyne, Paryžiuje, Rygoje. 1929–1932 m. buvo prezidento Antano Smetonos sekretoriumi. Vėliau K.Graužiniui teko dirbti Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto,. Pietų Amerikoje, Urugvajuje, Montevideo mieste, kur ir mirė.

 

Jonas Gaidamavičius-Gaidys

       JONAS GAIDAMAVIČIUS-GAIDYS (1860 09 14–1911 12 30)

Prozininkas, pirmosios originalios lietuvių apysakos „Antanas Valys“, išėjusios 1889 m., autorius, vienas žurnalo „Varpas“ steigėjų, redaktorių ir bendradarbių. Pradinę mokyklą lankė Alantoje. 1888 m. su šeima apsigyveno Luokesos seniūnijos Kazimieravos kaime tėvo nuomojamame dvarelyje. Baigęs studijas Varšuvos universitete, Kazimieravoje gyveno iki 1890 m. Nuo 1908 m. dirbo gydytoju Alantoje, kur ir palaidotas.

Juozapas Arnulfas Giedraitis

 JUOZAPAS ARNULFAS GIEDRAITIS (1754 06 29–1938 07 17)

Tai garsių kunigaikščių Giedraičių giminės atstovas, gimė Kamaraučiznoje, netoli Giedraičių miestelio. Nuo 1802 m. iki mirties buvo Žemaičių vyskupas. Jo parengtas „Naujas įstatymas“ (išspausdintas 1816 m.) – pirmasis katalikų Naujojo testamento leidinys lietuvių kalba. J. A. Giedraitis – Giedraičių bažnyčios fundatorius. Jo širdis įmūryta Giedraičių bažnyčios sienoje, o nežinomo dailininko XIX a. pradžioje aliejiniais dažais drobėje tapytas J. A.Giedraičio portretas – dailės paminklas.

Antanas Jeroševičius

 ANTANAS JAROŠEVIČIUS (1870–1956)

Dailininkas, vienas aktyviausių Lietuvių dailės draugijos pirmosios ir kitų parodų dalyvių, pedagogas. 1912 m. išleistas A Jaroševičiaus pieštų kryžių albumas „Lietuvos kryžiai“, kuriam įžangą parašė dr. J. Basanavičius, leidinio meninį apipavidalinimą atliko A. Žmuidzinavičius. Šis albumas laikomas reikšmingiausiu XX a. pradžios grafikos meno leidiniu.

1921 m. Jaroševičių šeima apsigyveno Karklynėje. 1921–1935 m. dailininkas dėstė dailę Giedraičių vidurinėje mokykloje. A. Jaroševičiaus piešiniai, akvarelės taikomosios dailės dirbinių, kryžių, koplytstulpių projektai saugomi Nacionaliniame Dailės muziejuje.
JUOZAPAS ALDONAS LIDEIKIS (1858 12 12–1898 09 27)

Kunigas, poetas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas. Nuo 1895 m. iki mirties kunigavo Suginčiuose. Bendradarbiavo „Aušroje“, rūpinosi jos platinimu. 1884 m. sukūrė pasakėčių, kurių keletas Aldono slapyvardžiu buvo išspausdinta „Tėvynės sarge“. 1886 m. savo lėšomis Tilžėje išspausdino pirmąsias lietuviškas giedamas mišias, parengtas kunigo A. Dambrausko. J. Lideikio kapas Suginčių bažnyčios šventoriuje. „Čia ilsisi kūnas... Juozapo Lideikos, dirbusio dėl žmonių labo pagal išgales", – byloja antkapinis užrašas.

 

VACLOVAS MIKNEVIČIUS (1910 07 26–1989 07 12)

Profesorius, dailiosios keramikos pradininkas Lietuvoje. Gimė Zanėnų kaime, baigė Giedraičių mokyklą, Kauno meno mokyklą. 1937 m. Paryžiaus Pasaulinėje meno ir technikos parodoje už servizą V. Miknevičius apdovanojamas Aukso medaliu. 1940 m. Kaune įkūrė keramikos dirbtuvę. Kūrė servizus, vazas, dekoratyvinius pano. 1970 m. parašė knygą „Dailioji keramika“. V. Miknevičiaus rūpesčiu Molėtuose išsaugoti Raudonieji mūrai.

 

 

NIKODEMAS ŠVOGŽLYS-MILŽINAS (1899 03 29–1985 01 20)

Žinomas kunigas, eseistas, publicistas ir kraštotyrininkas, darbavosi įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. Parašė veikalus; „O Šventasis Vilniau“, „Vilniaus Aušros Vartai“, „Vilniaus sūnūs“, „Kaišiadorių vyskupijos istorija“, „Vyskupas Juozapas Kukta“ ir kt. 1925–1927 m. kunigas ir progimnazijos kapelionas Molėtuose, vadovavo klerikalinės Lietuvos vaikų organizacijos Molėtų skyriui, ruošdavo vaidinimus. 1954–1959 m. kunigavo Bijutiškyje, yra parašęs „Videniškių bažnyčios istoriją“ (1913 m.). Nacių okupacijos metais kunigas Milžinas gynė ir globojo pasmerktus mirčiai žydus, po mirties apdovanotas „Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“.

 

ČESLOVAS KAVALIAUSKAS (1923 07 23–1997 02 20)

Žymus kunigas, teologas, poliglotas, vertėjas, poetas, 6 metus praleidęs tremtyje, darbavosi įvairiose Kaišiadorių vyskupijos parapijose. 1961–1966, 1973–1974 ir 1989–1990. m. dirbo Dubingių parapijos klebonu, dirbo Jonišky. Svariausias jo gyvenimo darbas – Naujojo Testamento vertimas iš graikų kalbos bei vėlesni vertimai – iš graikų kalbos „Euzebijaus Cezariečio Bažnyčios istorijos“ 1–7 skyr., „Psalmyno“ redagavimas, taip pat į lietuvių kalbą vertė Vatikano II susirinkimo nutarimų dokumentus, parašė „Trumpą teologijos žodyną“, kai kurie jo straipsniai buvo išleisti atskiru leidiniu „Teologija šiandien“. Po mirties išleistas straipsnių ir pokalbių rinkinys „Tarp fizikos ir teologijos“, poezijos rinktinė „Pažadėtoji žemė“.

Petras Tarasenka

 PETRAS TARASENKA (1892 12 19–1962 05 17)

Prozininkas, archeologas, muziejininkas, karininkas. Mažametis P. Tarasenka su tėvais apsigyveno Alantoje, mokėsi Alantos pradžios mokykloje, 1912–1913 m. mokytojavo Alantoje.

1925–1928 m pasirodė pirmosios ir pačios didžiausios bei reikšmingiausios P. Tarasenkos knygos: „Gimtoji senovė“, „Priešistorinė Lietuva“ bei „Lietuvos archeologijos medžiaga“. Tarp daugybės P. Tarasenkos kasinėtų archeologinių paminklų – Kulionių (Molėtų r.) piliakalnis (1931 m.). Apysaka „Užburti lobiai“ (1956 m.) – Alantos ir jos apylinkių istorijos, buities ir padavimų metraštis. P. Tarasenka pirmasis archeologas Lietuvoje, pradėjęs profesionaliai fiksuoti archeologijos paminklus, 1928 m. išleidęs Lietuvos archeologinį žemėlapį. O didžiausias jo nuopelnas – archeologijos mokslo išpopuliarinimas. P. Tarasenka apdovanotas Gedimino ordinu.

Kazys Umbrasas

 KAZYS UMBRASAS (916 03 11–1970 11 20)

Literatūros tyrinėtojas, prozininkas, vertėjas. Gimė netoli Molėtų esančiame Bajorų kaime. 1944–1945 m. mokytojavo Molėtų gimnazijoje. Visą gyvenimą dirbo literatūros mokslininko, dėstytojo darbą. Jau gyvendamas Vilniuje, atostogaudavo ir rašydavo Alkos kaimelyje prie Dubingių – Asvejos ežero pakrantėje, kur turėjo nusipirkęs sodybą, kur „su didele meile kūrė gamtos ir Molėtų krašto žmonių buities muziejėlį“ (J. Riškus). Reikšmingiausiame K. Umbraso apysakų rinkinyje „Kairionys“ (1976 m.) atgimsta gimtųjų apylinkių buities, žmonių likimai.

Matas Valeika

 MATAS VALEIKA (1878–1937)

Diplomuotas vaistininkas, veiklus žmogus, platinęs caro valdžios uždraustą spaudą, nuolatos dirbęs lietuvybės gaivinimo ir puoselėjimo darbą, išleidęs knygą „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“, aktyviai dalyvavęs Nepriklausomos Lietuvos spaudoje.

1908 m. Valeikų šeima apsigyvena Giedraičiuose, kur žmonės „bijojo prisipažinti lietuviais esą“. Čia jie subūrė lietuvius: suorganizavo pirmą lietuvišką chorą, įsteigė žemės ūkio draugiją, vartotojų bendrovę „Vilnija“, surengė žemės ūkio ir rankdarbių parodą. M. Valeika su žmona Malvina įsteigė Giedraičiuose vidurinė keturių klasių mokyklą. (1920 09 22 d). M. Valeika apdovanotas Gedimino ordinu.

Malvina Valeikienė

 MALVINA VALEIKIENĖ (1898–1980)

Pirmoji Giedraičių vidurinės mokyklos direktorė, našlaičių globėja, padėjusi lietuviams 1920 m. vykusių Želigovskio dalinių su Lietuvos kariuomene kautynių metu. M. Valeikienė apdovanota Vyčio kryžiaus ordinu. Vokiečių okupacijos metu Valeikienės šeima gelbėjo žydus.

PETRAS KRAUJALIS (1882 07 08–1933 08 13)

Kunigas profesorius, žymus Vilniaus krašto visuomenininkas, kultūrininkas. Gimė Molėtų rajone, Žagarų kaime. Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, dirbo Vilniuje, 1912–1933m. – kunigų seminarijos profesorius, Stepono Batoro Universiteto lietuvių kalbos profesorius. 1911–1914 m. redagavo „Aušrą“ , nuo 1920 m. – „Lietuvos kelią“, „Vilniaus garsą“, „Vilniaus varpus“. Bendradarbiavo „Vilniaus rytojuje“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“, „Draugijoje“, 1922–1933 m., būdamas lietuvybės židinio – draugijos „Rytai“ pirmininku, priešinosi Vilniaus krašto lenkininmui. P. Kraujalis niekuomet nepamiršo savo gimtinės. Pasirašydavo P. Vieštauto slapyvardžiu (Vieštautas – Stirnių ežero pusiasalis). Rūpinosi, kad būtų įkurta Stirnių parapija ir pradėta statyti mūrinė bažnyčia.

 

 

ANDŽEJUS TOVIANSKIS (1799 01 01–1878 05 13)

Filosofas, mistikas. Gimė Molėtų rajone, Antašventės kaime. 1815–1818 m. Vilniaus universitete studijavo teisę. 1840 m. gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje. Skelbė ypatingą lenkų tautos paskirtį istorijoje. A. Tovianskio pažiūros buvo grįstos formule: „Dievo apvaizda – genialus individas – tauta“. 1843 m. jis įsteigė Paryžiuje religinę mistinę sektą ir iki 1848 m. jai vadovavo, o save laikė pranašu. 1841 m. susipažinęs su žymiu rašytoju A. Mickevičiumi, įtraukė jį į savo sektą, tačiau 1846 m. A. Mickevičius pasitraukė iš sektos ir įsteigė literatūrinės visuomenės būrelį kaip atsvarą A. Tovianskio sektai.