|
Jonas Vaiškūnas Nepaprastai vasarišką Velykų dieną į Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą, esančia Kulionių kaime šalia Observatorijos, iš įvairių Lietuvos vietų, buvo susirinkęs nemažas būrys žmonių švęsti pirmosios žalumos šventės - Jorės. Jau ketvirti metai iš eilės apie balandžio 23 d. čia šalia Etnografinės sodybos įrengtoje senovinėje dangaus šviesulių stebykloje švenčiama ši įspūdinga tradicinė kalendorinė šventė. Šiemet ji sutapo su Velykomis. Šis sutapimas, o taip pat ir paskutiniai antro tūkstantmečio metai bei neįprastai šilti orai sudarė nepakartojamas sąlygas šventei. Kas gi ta Jorė? Istoriko Simono Daukanto įsitikinimu Jorė esąs "pavasario dievu, laimės davėju, įkūrėju pakajaus, brandos ir gausumo, globėju gyvulių, orės ir javų" dievybe. S.Daukantas rašė: "Vadino jį Jore, nesgi kožnas žino, jog pavasarį, sniegui padribus, kad kielė ledą išspiria, tad pasirodo lauke ir krūmuose Jorė, beje žalesa; vadino jį Sausjurgiu ar Šlapjurgiu, pagal tą kaip pavasaris buvo - sausas arba šlapias, todėl šiandien dar žmonės, pašaro stokodami, dejuoja senu įpročiu: "Ai Jorutale, kame esi?" Nesgi Jorė atėjusi paveikia badą, kursai kaipo smakas vis rijo žmones ir gyvulius; todėl jai atėjus, ne vien žmonės, gyvuliai, bet ir patys paukščiai džiaugias, kaipogi lakštingala, pradėdama giedoti, visų pirmąją garbina; todėl jį dar vadino Ganykliu, Bandganiu, ir iki šiai dienai yra dar ašvienių ir gyvulių globėju vadinamas ir visų senuosiuose šiaurės raštuose didžiai garsus " Dar ir šiandien galima išgirsti sakant: pažaliavo kaip jorė, medis žalias it jorė. Jorė arba Joris - tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas. Jis yra įsivaizduojamas kaip raitelis, panašus į Vytį bei į šv.Jurgį. Jorė valdo žemės raktus, prikelia augmeniją, atrakina žemę, siunčia lietų. Krikščionybės poveikyje Jorės pavirto Jurginėmis. Tuomet dažomi ir marginami kiaušiniai, su jais žaidžiama, ridenama, kaip per Velykas. Supamasi sūpynėmis. Jaunimas gamtoje - kepa kiaušinienę, vaišinasi, dainuoja, šoka. Štai ką XVI-to amžiaus metraštininkas rašė apie Jurginių apeigas: Jurgio dieną jie aukoja Pergubriui ( Pergrūdžiui ), kuris yra laikomas gėlių, augalų ir visų žolių dievu. Dvasininkas, kurį jie vadina viršaičiu, dešinėje rankoje laiko plačiadugnę taurę, pripiltą alaus, ir, pašaukęs vardu dievuką, gieda jo garbei giesmę: Tu nuveji žiemą, tu gražini pavasario smagumą, per tave laukai ir sodai žydi, per tave slėniai ir miškai žaliuoja. Šitą giesmę baigęs, išgeria alų, dantimis nutvėręs taurę meta per galvą. Po to iš eilės geria visi. Ir Pergubrio garbei giesmę gieda. Ir puotauja visą dieną, ir ratelius eina. Šiai šventei yra skirta nemaža dainų ir ratelių. Į Jorę dainose kreipiamasi tokiais žodžiais:
Šventė prasidėjo Žemei, Saulei ir Jorei skirtomis apeigomis Dangaus šviesulių stebykloje - šventvietėje. Čia rato iš dešimties medinių šventyklos stulpų su kalendoriniais ženklais viduryje įrengtas akmeninis Saulės-ugnies aukuras. Stulpai žymi šešias pasaulio šalis ir Saulės tekėjimo bei laidos azimutus svarbiausių kalendorinių švenčių dienomis. Apeigas atliko Lietuvos tikėjimo bendruomenės "Romuva" žynys Jonas Trinkūnas. Šventiniai linkėjimai susirinkusiems ir visiems, kas pasitelkė šį neeilinį gamtos virsmą savo dvasios stiprybei sutvirtinti, buvo pakylėti darniais sutartinių garsais. Ratu iš rankų į rankas siunčiamas Saulės ir Visatos simboliais paženklintas apeiginis alaus kaušelis gyvuosius šventės dalyvius sujungė į bendrą ratą su tautos protėvių vėlėmis. Prieš pat tikrąjį vidurdienį virš Šventovės Saulės aukuro ugnies buvo pašventintas paprastas Lietuvos laukų akmuo, skirtas būsimos Perkūno šventovės pirmajai kertei. Netoli senosios dangaus šviesulių stebyklos jau senokai buvo sumanyta atkurti Šventaragio slėnyje dabartinės Vilniaus Katedros vietoje XII a. stovėjusios Perkūno šventovės statinį. Kronikose išlikęs pakankamai detalus šios šventovės aprašymas, o archeologo dr. Vytauto Urbanavičiaus tyrinėjimai suteikia nemažai žinių šventyklos vaizdui atkurti. Kadangi šventovė skirta dangiškam Dievui Perkūnui, tai ir jos pirmosios kertės vietos parinkimas buvo ypatingas. Kuomet būsimos šventovės vietoje iškelto ilgo stiebo su plevėsuojančiomis baltos ir raudonos spalvos medžiagos juostomis, šešėlis tapo trumpiausias buvo nustatyta šventyklos vakarinės sienos orientacija ir kertinio akmens vieta. Pažymėję šią vietą šventės dalyviai patraukė į didingą Kulionių piliakalnį atiduoti pagarbos mūsų protėvių vėlėms. Čia susirinkusieji nulenkė galvas prieš 12 metų piliakalnio tvarkymo talkos metu tragiškai žuvusiai moksleivei Dainai Ramanavičiūtei. Prie Dainos atminimui skirtos ąžuolinės skulptūros buvo paaukoti margučiai, prisiminti kryžiuočių apgultos ir uždegtos pilies liepsnose sudegę, bet savo protėvių tikėjimo neatsižadėję Kulionių pilies gynėjai Šventės kulminacija tapo kertinio Perkūno šventovės akmens padėjimas. Apeigų metu buvo perduotas specialiai šiam tikslui indų šventiko Sai Babos pašventintas mineralas ir šventinis atvirukas. Jautėsi kaip apie susirinkusiuosius plytintį slėnį užpildo gausiai besibūriuojančios vėlės. Išklausius šiai neeilinei progai skirtos prakalbos, raštas, pasirašius visiems apeigos dalyviams, su prakalbos žodžiais buvo įdėtas į specialią metalinę kapsulę ir įmestas į kertinio akmens duobę. Paskui į duobę buvo nuleista taurė su už prigimtinį lietuvių tikėjimą žuvusių protėvių krauju aplaistyta žeme, atsinešta nuo piliakalnio. Vienas paskui kitą susikaupę šventės dalyviai aukojo pirmąją pavasario žalumą, pirmuosius žiedus ir pumpurus, margučius, švęstą vandenį Iškilmingai tartum priesaika skambėjo Perkūno šventovės statybai skirtos prakalbos žodžiai: " Nors juodojo kryžiaus žygis nesibaigė ir šiandien tyliai bet uoliai tebenaikinami alkai, toliau nusavinamos senosios tikybos šventenybės, bet mūsų ryžtas neblėsta. Mūsų žiloje Tėvynėje vėl atkuriami aukurai ir įžiebiamos šventosios ugnys, atgaivinami alkai. Bunda tautos dėmesio stokos įmigdyti mūsų dievai. Keliasi prikelti gilaus mūsų įsijautimo ir ilgesingų minčių dvelksmo. Kaip niekada nenustojo šviesti Saulė, spindėti Mėnuo, žibėti žvaigždės, taip ir Jie niekada neapleido mūsų Žemės, mūsų medžių, mūsų ugnies ir vandens, mūsų akmenų ir mūsų būstų, mūsų Dangaus ir mūsų širdžių. Jie tik trumpam užmigo, kad pasilsėję nuo rūpesčio savo Žemės vaikais atsikeltų žvalūs ir linksmi, atsistotų svariai tautos prašymų ir godų naštai pakelti / / Šiuo Lietuvos laukų akmeniu pradedame XIV amžiuje sugriautos mūsų Perkūno šventovės atstatymo darbus". Susikabinusius rankomis per pirmąją žolę basomis lėtai šventu ratu riedančius susirinkusiuosius į vieną visumą jungė senos sutartinės gaida: "Perkūno kalnalis " Slaptingai ir kartu iškilmingai aidėjo virš tyrų Kulionių ežerų, virš kalvų ir eglių viršūnių, tolyn link lengvų debesų: "Perkūno kalnalis " Ir buvo akimirkų, kai jautei kaip iš Dangaus per kūną virpėdama srūva kasdienybės gniaužtus sutraukanti dieviškoji galia. Po to šventinė ugnis, vaišės prie bendro stalo, linksmi rateliai ir šokiai, sūpuoklės, šventinis pėrimasis senoje dūminėje pirtyje, maudynės Lenktinio ežere Kūniškai ir dvasiškai apsivalę, pasisėmę galių iš tylaus pavasario pumpurų sprogimo, giesmėmis palydėję virš pirma žaluma apipinto Jorės stulpo nusileidusią Saulę, šventės dalyviai keliavo namo.
P.S.: Dėkojame Jorės rėmėjams be kurių šventė būtų netekusi didelės dalies žavesio. Ačiū prekybos centro "Tarp ežerų" savininkams Jūratei ir Artūrui Balčiūnams bei Bijutiškio mokyklos moksleiviams ir jų mokytojams Aldonai ir Algiui Pranckėnams.
|