Pirmosios pavasario žalumos šventė  "JORĖ 2002"

Šiemet, kaip ir kasmet, į Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą buvo sugūžėję ir seni, ir jauni švęsti pirmosios pavasario žalumos šventės Jorės. Jau šeštus metus artimiausią balandžio 23-čiajai savaitgalį iš visos Lietuvos renkamasi į šalia Molėtų observatorijos esančią Senovinę dangaus šviesulių stebyklą, kad protėvių papročiu kartu su atgimstančia pavasarine gyvastimi pasitikti naująjį gamtos vešėjimo metą. Šiemet Jorės renginiai prasidėjo kiek anksčiau nei įprasta - balandžio 13 d. Ta proga Molėtų krašto muziejus kartu su Astronomijos observatorija Vitražų salėje surengė žinomo tapytojo V.Kašinsko parodą „Kosminis medis“ ir mokslinę konferenciją „Senieji baltų simboliai šiandien“. „Kosminiu medžiu“ Molėtų observatorijos lankytojai galės grožėtis iki rudens lygiadienio (rugsėjo 23 d.). Įspūdingi paveikslai konferencijos dalyvius nuteikė apmąstymams apie senųjų baltiškų simbolių prasmę, jų aktualumą nūdienai, jų išlikimą. Konferencijoje kalbėję filosofas R.Ozolas, kultūrologas J.Vaiškūnas pabrėžė senųjų baltų simbolių reikšmingumą šiuolaikiniam mūsų gyvenimui, nurodė, kad kiekviena karta, norėdama suvokti savo būties esmę ir vertę, turi savaip perskaityti ir permąstyti praeities kartų mums paliktus dvasinius lobius, slypinčius už tautos archaiškų ženklų ir simbolių. Etnologas J.Trinkūnas aptarė vandens simbolizmą baltų kultūroje, menotyrininkė J.Zabulytė nagrinėjo paukščių atvaizdų prasmę medinių kryžių dekore, dailininkas V.Kašinskas visus sudomino savo surinkta vertinga etnografine medžiaga apie senųjų baltiškų simbolių naudojimą mūsų laikų lietuvių laidojimo papročiuose ir apeigose. Pasirodo, archaiškieji praeities ženklai yra atkartojami net ir šiuolaikinių, iš pirmo žvilgsnio nieko bendro su tradicijomis neturinčių, laidojimo paminklų puošyboje. Etninės kultūros tyrinėtojas rašytojas D.Razauskas mūsų tautos kultūroje apčiuopė tam tikras pasaulėžiūrines nuostatas, kurioms apibrėžti pasiūlė „dvasinės stabmeldystės“ sąvoka.
Balandžio 20-21d. Molėtų krašto muziejaus Etnografinėje sodyboje įvyko šventinės Jorės apeigos. Pirmąją dieną visi šventės dalyviai tvarkė šventimo vietą: grėbė pernykščius lapus ir švarino aplinką, pirmąja pavasarine žaluma apipynė Senosios dangaus šviesulių stebyklos stulpus, statė ir puošė šventinius vartus, atnaujino šventvietės aukurą. Patys stipriausieji važiavo iš laukų vežti riedulių Perkūno šventovės statybai. Po talkos visų laukė karštai iškūrenta senovinė dūminė Etnografinės sodybos pirtis ir pirmąja balandžio žaluma kvepiančios beržinės vantos. Buvo malonu išsikaitinus išlėkti su garų kamuoliais ir pūkštelti į Lenktinio ežero vandenį.
Vakare visi rinkosi Observatorijos Vitražų salėje. Apžiūrėję nuostabius baltišką dvasią skleidžiančius dailininko V.Kašinsko paveikslus, sėdo už apvalaus stalo pokalbiui apie senąjį baltų tikėjimą. Apie senųjų etninių tikėjimų svarbą ir raišką įvairiuose Pasaulio kraštuose kalbėjo religijotyrininkas iš Didžiosios Britanijos Michael’as York’as. Lietuvos „Romuvos“ nariai Jonas Trinkūnas ir Jonas Vaiškūnas susirinkusiems dėstė šiuolaikines senojo baltų tikėjimo nuostatas įvairiais nūdienos klausimais.
Kitą dieną į šventines Jorės apeigas susirinko dar gausesnis šventėjų būrys. Ilga šventiškai nusiteikusių romuvių eisena, aidint iškilmingiems būgnų dūžiams ir šventos giesmės „Eisim broliai tūta tūtava…“ garsams, iš Senosios dangaus stebyklos patraukė link amžinai žaliuojančių pušų skraiste apsigobusio Kulionių piliakalnio. Senu papročiu baltiška šventė buvo pradėta protėvių vėlių paminėjimu. Kur jei ne čia, aukštoje Kulionių piliavietėje, geriausia nusilenkti lietuvių tautos pirmtakams. Ne tik susirinkusieji, bet ir dangus šventė protėvių vėlių atminimą. Skambant giesmės žodžiams „atalyja šumnus lietus…“, žemę, žolę, medžius ir žmones lengvi lietaus lašų siūlai trumpam sujungė su Dangumi. Reikšdama tylią vėlių padėką, purpurinėse vėliavos klostėse iškilmingai plazdėjo baltasis Vytis. Tylos minute gerbtos už senąjį baltų tikėjimą pilies liepsnose žuvusiųjų vėlės, prisiminta 1988 m. tvarkant Kulionių piliakalnį žuvusi Daina Ramanavičiūtė. Šlovingus Kulionių pilies gynėjų žygius priminė ir bebaimių „Kovarnių“ būrio karžygių pasirodymas. Žvangėjo tikri kardai, į besiginančiųjų skydus dunksėjo plieno kirviai - virė karšta kova, kova atgaivinusi iš užmaršties buvusią pilies kalno šlovę… Mūšiui pasibaigus, kai likę gyvi karžygiai atsigaivino gira ir alumi ir kai jau visi buvo pasiruošę leistis į kelionę, staiga pasigirdo priešų karo šūksniai ir piliakalnį užplūdo aršūs kryžiuočiai. Užvirė negailestinga kova. Po trumpo, bet įnirtingo susirėmimo virš mūšio lauko pergalingai plevėsavo Vytis. Kas žino, gal amžiną atilsį šviesiose Dausose švenčiančios Lietuvos karžygių vėlės tą akimirką su nuostaba ir dėkingumu žvelgė žemyn?



Vėliau darnia vora raito kario vedini visi grįžo į etnografinę sodybą. Prieš įžengiant į šventinę erdvę reikėjo praeiti per pirmąja žaluma papuoštus vartus, pasikrikštyti šaltinio vandeniu, prisiliesti prie drobinio rankšluosčio.

Užkūrus aukurą dangaus stebyklos stulpų rato viduryje krivis Trinkūnas ir vaidila Vaiškūnas iškilmingai įdaužė 2 joručius. Joručiais, duona, alumi ir gira buvo vaišinami visi susirinkusieji. Padėkos už teikiamus gyvybės syvus vardan čia pat prie aukuro buvo užkastos aukos Motinai Žemei - jorutis ir dalis duonos. Kildama į viršų aukuro ugnis nešė senųjų giesmių garsus ten aukštai, virš mūsų susitelkusiems, žiliesiems baltų Dievams. Pavasarinis Perkūnas budino jorę ir negirdimai sruvo prisikeliančios gyvybės galia per žemės šaknis, per medžių kamienus, per kūnus, atsibudusius dar vienai gyvenimo vasarai.

Paskui būsimojoje Perkūno šventvietėje buvo šventinami šventyklos statybai atvežti akmenys. Jau treti metai auga akmenų kalnelis. Dideli ir maži šventės dalyviai linkėdami, kad greičiau iškiltų Perkūno šventovės sienos, vienas paskui kitą dėjo savo rankomis sušildytus pilkus žemės būtovės liudininkus. Teišsipildo žodžiai, teateinie diena, kai žalioje pamiškės pievelėje iškils XIII-XIV a. Vilniaus Katedros vietoje, Šventaragio slėnyje, stovėjusios Perkūno šventyklos kuorai. Smulkų šios šventovės aprašymą paliko metraštininkas J.F.Rivijaus savo kronikoje. 1986 m. archeologų atlikti Vilniaus Katedros požemių tyrinėjimai bei dr.V.Urbanavičiaus archeologinių duomenų mokslinė interpretacija teikia papildomų žinių Perkūno šventyklos vaizdui atkurti.
Kriviui pašventinus Perkūno šventovės akmenis, čia pat pievoje, ant pirmosios žolės, prasidėjo apeiginės vaišės. Vėliau sūpuoklės, šokiai, rateliai… Muzikantas Valdas Striužas ir etnomuzikologė Dalia Urbanavičienė į linksmybių sūkurį įtraukė visus. Vėliau dar buvo įdomi ekskursija į observatoriją, kur visų laukė žvaigždininkas Saulius Lovčikas, įdomiai porinęs apie giliausias mūsų Visatos paslaptis.
Kai pro gelsvas šventinio laužo liepsnas lyg auksinis pasakų obuolys ant piliakalnio pušų nusviro Saulė motulė - šventė baigėsi. Pasisėmę galių iš pirmosios pavasario žalumos, žemės ir vandens, ugnies ir saulės, nekasdieniškai nusiteikę ir atsigavę, pasukome į kasdienius namus prie kasdienių minčių ir darbų. Atsisveikinome, kad vėl susitiktumėm Jorėje 2003-iaisiais, kitąmet balandžio 19-20. 

Atgal