Perkūnas vėl atrakino Dangų ir Žemę 


 

Šiemet jau aštuntą kartą buvo švenčiama pirmosios pavasario žalumos šventė Jorė. Balandžio 24-25 dienomis, nepabūgę rūškano dangaus į Kulionyse šalia Observatorijos esančią Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą rinkosi žmonės iš visos Lietuvos, pasiryžę nepraleisti progos kartu su atbundančia gamta įsijungti į pavasarinio gyvybės prisikėlimo ratą. Praėjus mėnesiui po pavasario lygiadienio, šviesai nustūmus tamsą, parskridus paukščiams, sprogstant pavasariniams pumpurams, tekant beržų sulai, nugriaudėjus pirmajam Perkūnui, Lietuvos romuviai sukviesti Molėtų Romuvos ir Molėtų krašto muziejaus kasmet švenčia savo Naujuosius metus – didžiąją Jorės dieną. Septynis metus Jorės šventėjus Kulionyse giedra ir šiluma lepinęs Dievulis, tartum norėdamas išbandyti švenčiančiųjų pasiryžimo tvirtybę, šiemet nepagailėjo lietaus lašų. Bet dangiškojo vandens srovių nepabūgo apie pusė tūkstančio šventėjų. Buvo čia svečių iš Latvijos, Kalifornijos, Norvegijos ir net iš tolimosios Korėjos. Labiausiai prisiekusieji šventės dalyviai rinkosi jau šventės išvakarėse, penktadienį balandžio 23 d. Lenktinio ežero pakrantėje išaugus palapinių miesteliui vakaros sutemas skrodė pakilus būgnų tratėjimas ir “Žalvarinio” giedorių giesmės.

Pirmąją Jorės dieną visi rinkosi talkai. Pasiruošimo darbas šventinėms apeigoms nuo seno buvo svarbus pačios šventės dėmuo. Tvarkydami šventinę erdvę šventės dalyviai kūrė Darną aplinkoje ir savo viduje. Juk pati šventė ir yra jėgų atgavimo ir papildymo veiksmas, baigiant vienus darbus ir susikaupiant kitiems. Išgrėbę pernykščius lapus, sukrovę šventinius laužus, pirmąja pavasarine žaluma papuošę šventinius vartus, Dangaus stebyklos stulpus ir Perkūno šventovės erdves, o patys stipriausi – privežę  lauko riedulių Perkūno šventovės statybai, keliavo į karštai iškūrentą dūminę pirtį ant Lenktinio ežero kranto. Po šventinės talkos protėvių pirtyje visi Visatos pradai – ugnis, akmuo, vanduo, oras, garas, medis, žemė teikė dieviškąsias Galias švenčiančiųjų dvasiai ir kūnui. Išsikaitinę, išsipėrę ir išsimaudę gėlame Lenktinio ežero vandenyje švaria ir pakylėta siela persikūniję visi ėjo prie vakaro laužo ugnies. Čia buvo rodomas režisieriaus A.Tarvydo filmas apie mitologą profesorių Norbertą Vėlių, giedama ir kalbama apie senojo baltų tikėjimo nūdieną. Šventinio laužo ugnis tamsos erdvėje, kaip ir tolimoje praeityje, šviesos ratu apjungė susirinkusiuosius, nuteikė apmastymams apie mūsų dvasinio paveldo prasmę ir vertę. Senųjų giesmių žodžiai tiesė saitus tarp susirinkusiųjų širdžių ir kiekvieno iš mūsų dvasinių ištakų.

Antrąją Jorės dieną iš ankstyvo ryto atsivėrė dangus ir pasruvus lietaus srovėms atrodė, kad švęsti bus neįmanoma. Iš tolimesnių miestų skambino – klausė ar neatidėsime šventinių apeigų. Apie tai negalėjo būti nė kalbos – lietus tebuvo tik paliudijimas, kad pavasarinis Perkūnas iš ties atrakino dangų ir paleido rasą, kad prasidėjo tikras gamtos atbudimas ir prisikėlimas iš žiemos kalėjimo. Išbandymą lietumi išlaikė apie pusė tūkstančio Romuvos pasekėjų sekmadienio rytą susirinkę į Molėtų krašto muziejaus Etnografinę sodybą. Susirinkusiuosius pasitikęs Etnografinės sodybos šeimininkas Molėtų Romuvos vaidila Jonas Vaiškūnas sakė: “Pirmąja pavasario žaluma pasireiškiančiai bei gyvąją gamtą prikeliančiai galybei – Jorei apgaubus žemę, medžius, gyvulius ir žmones, visiems gyvybės syvams ir galioms sukilus naujam vešėjimo metui ir mes žmonės privalome laiku įsilieti į naują gyvybės klestėjimo ratą, kad mūsų kelionė būtų sėkminga, kad būtume stiprūs ir sveiki, kad prisipildytumėme ryžto ir sumanumo, kad laiku pakiltumėm naujiems darbams ir žygiams”.

Pasveikinti Romuvos Krivio ir užkaitę didįjį aukų katilą su šventiniu viralu, švenčiantieji darnia eisena patraukė į Kulionių piliakalnį. Gyva  žmonių grandinė sujungė šventvietę su pilies kalnu, gyvuosius su protėviais, dabartį su būtovę… Ėjome semtis Galių iš protėvių stiprybės aruodų. Užlipę ant pilies kalno, nusilenkę Kulionių pilies gynėjų ir mūsų tautos dvasinio paveldo puoselėtojų vėlėms, pasveikinti Lietuvos Romuvos Krivio Jono Trinkūno ir Molėtų Vaidilos Jono Vaiškūno, klausėmės Veronikos Povilionienės giesmių, skirtų garbiųjų protėvių žygių atminimui. Lietuvių tautos laisvės ir tikėjimo gynėjų krauju persisunkusiame šventkalnyje susirinkusieji dėkojo protėvių vėlėms, kad yra lietuviais, kad vis dar gyvi, kad turi savo žemę, kalbą, savo būtovę, savo tikėjimą. Skambant “Kūlgrindos” giesmėms pasiryžusieji tęsti protėvių darbus, tardami šventuosius priesaikos žodžius įsišventė į romuvius, prisiekdami tęsti protėvių kelią ir kurti Darną. Paminėję 1988 metais Kulionių piliakalnyje žuvusios Kauno moksleivės Dainos Ramanavičiūtės atminimą ir pakvietę kartu su gyvaisiais į Jorės šventę įsijungti ir mūsų tautos vėles, šventės dalyviai darnia eisena patraukė atgal į Dangaus stebyklą. Lietus nesiliovė, tačiau visų nuotaika buvo šventiškai pakili. Sugrįžę į stebyklą, vedini Krivio ir Vaidilos nuo Kulionių piliakalnio atsinešta ugnimi užkūrę Šventosios ugnies Aukurą, aukojome Didiesiems Tautos Dievams – Aukštėjui, Perkūnui, Vėlinui ir Žemynai, dėkojome už dar vienus Pasaulio metus, už galimybę ir vėl pasisemti Galių iš atgyjančios gamtos srovių ir sprogimų. Žinodami, kad Jorė yra nepaprasta diena, kai Aukštėjo galybė Perkūno šviesos pavidalu nusileidžia į Žemynos globojamus kūnus, visą perkūnydama naujo vešėjimo metui, visi kartu gamtos prieglobstyje priėmėme Dangaus ir Žemės dovanas sau ir savo artimiesiems linkėdami Darnos!  Padėkoję už teikiamas gyvybės galias Krivis Trinkūnas ir Vaidila Vaiškūnas iškilmingai sudaužė protėvių ženklais išmargintus kiaušinius joručius ir užkasdami čia pat prie aukuro paaukojo Motinai Žemei. Visi dalinosi šventą duoną, aukojo vašką ir alų. Susitelkę aplink Amžinąją ugnį vieni kitiems tarėme sveikinimo žodžius, linkėjome Darnos ir Stiprybės dar viename metų rato vingyje. Po Romuvos Krivio Jono Trinkūno ir Molėtų Romuvos Vaidilos Jono Vaiškūno į švenčiančiuosius kreipėsi Nijolė Jakavonienė, perduodama Seimo nario romuvio Gedimino Jakavonio sveikinimus ir kvietimą sugrįžimo į Europos tautų tarpą proga balandžio 30-os dienos vakare 21 val. 40 min. 5 minutėm įjungti visas šviesas ir užkurti laužus ant kalvų, pranešant Pasauliui apie mūsų tautos žygio į Europą pradžią…

Kildama į viršų aukuro ugnis nešė senųjų giesmių garsus aukštai aukštai, mūsų dėmesio išsiilgusiems, žiliesiems baltų Dievams. Pavasarinis Perkūnas dangaus srovėmis budino Jorę, negirdimai sruvo prisikeliančios gyvybės galia per žemės šaknis, per medžių kamienus, per kūnus, atsibudusius dar vienai gyvenimo vasarai. Susikabinę rankomis švenčiantieji suko ratą po rato apie Aukuro ugnį bei dangop besistiepiančius Dangaus stebyklos stulpus. “Dijūto kalnali…” aidėjo aplinkui ir kilo aukštyn į Dangaus kalną darnios sutartinės garsai.

Vėliau vienas paskui kitą visi iškilmingai aukojo Perkūno šventovei atvežtus akmenis. Kiekvienas apsakė – iš kur akmuo atkeliavo ir dėdamas savo atvežtą akmenį į metai iš metų augantį akmenų kalnelį tarė linkėjimus susirinkusiesiems ir kylančiai Šventovei.  Kai Krivis įšventino paaukotuosius akmenis ir darnus rankomis susikabinusių šventės dalyvių ratelis giedodamas keletą kartų apėjo Perkūno šventovę – prasidėjo apeiginės vaišės. Visi ėjo prie apeiginio katilo semtis šventinio viralo, kurį švenčiantiesiems aukojo Molėtų, Vilniaus, Kauno, Panevėžio ir Varėnos Romuvos. Šventinis didžiojo apeiginio katilo viralas atgaivino ir sušildė visus. Vaišinamės savo atsivežtu maistu ir vaišinome kitus. Vaišės, sūpuoklės, šokiai, rateliai ir dainos įtraukė į šventinį sūkurį ir jauną ir seną. Muzikanto Valdo Striužo muzikai ir “Giliuko” jaunimo šokiams nebuvo abejingų.

Už Etnografinės sodybos vartų plušėjo tautodailininkas Rimantas Ordinas, mokydamas visus norinčius tradicinių baltiškų papuošalų gamybos paslapčių. Trokštantys galėjo patys pasigaminti arba labai pigiai nusipirkti patikusį dirbinį. Tautodailininkė Dalia Lovčikienė suteikė galimybę įsigyti jos unikalių karpinių senosios baltų pasaulėžiūros tema. Vaistažolių firma “Herba Humana” visus vaišino karšta lietuviškų žolelių arbata.

Šventei besibaigiant dangus nusigiedrijo. Kantriausi šventės dalyviai dar kartą buvo pakviesti į dūminę pirtį. Buvo be galo malonu išsikaitinus išlėkti su garų kamuoliais ir pūkštelti į tyrą, gėlą Lenktinio ežero vandenį. Ugnies, akmenų, vandenų, garų ir beržinių vantų jėga visus apvalė, pakylėjo, ir perkūnijo iki kitos Jorės.

P.S.: Dėkojame Kultūros ministerijai, Kultūros ir sporto rėmimo fondui, Utenos apskrities viršininko administracijai už suteiktą finansinę paramą. Ačiū Vilniaus Pedagoginio Universiteto Fizikos ir technologijos fakulteto, bendrovės “Molėtų švara”, firmų “Sintagma ” bei “Herba Humana” vadovams ir asmeniškai Giedraičių ambulatorijos direktoriui Virgilijui Rimavičiui, be kurių pagalbos šventė būtų netekusi didelės dalies žavesio.

Jonas Vaiškūnas

  Alvydo Balandos nuotraukos

Alvydo Balandos fotoparoda JORĖ'2004 >>>

Dar daugiau Jorės '2004 nuotraukų atrasite J. Marozo galerijoje >>>

Atgal