Pirties šeimininku laikomas tas, kas ją iškūreno. Jis pirmas į ją ateina maudytis ir dažniausiai paskutinis išeina. Tačiau atėję maudytis atsiklausia ne vien jo, o visų esančių pirty: ”Ar galima pasiprausti?”, “Ar neišvarysit?”, “Ar priimsit pirtin?”. Pirtininkas arba kiti atsako: ”Galima”, ”Prašom”. Toks atsiklausimas kartais jungiamas su pasisveikinimu, būtinu atėjus į pirtį: ”Labą vakarą, ar neišvarysit?”, “Gerą vakarą, ar priimsit pirtin?”. Kartais atėjusysis, užuot pasisveikinęs bei atsiklausęs, ar galima maudytis, palinki besiprausiantiems: ”Saldaus šilčio”, “Saldaus karšto dūko”, “Skanaus dūko”, “Gero garo”.

Griežto etiketo laikomasi ir išeinant iš pirties. Kreipiantis į pirtininką ar į visus drauge, visada dėkojama: ”Ačiū už šiltį”, “Ačiū už pirtį”, “Ačiū užu darbus, užu šilumą”, “Ačiū už garą”. Pirtininkas ar kiti pasiliekantieji atsako: ”Į sveikatą”.

Tam tikrų papročių laikytasi ir grįžus iš pirties namo. Jei einama pas tą, kuris kūreno pirtį, ar pas pirties savininką, tai dėkojama jau minėtais posakiais. Parėjus namo iš bendros pirties ir pasakius “labą vakarą”, pasidžiaugiama: ”Oi, gerai išsiprausiau”. Namiškiai atsako: ”Tai į sveikatą”. Pasakojama, jog seniau šeimininkė grįžusiems iš pirties duodavo valgyti duonos su druska, kartais svogūną, “kad kraujas būtų švaresnis”. “Nešk cibulaitį, nešk druskos”, ragindavo kas nors iš namiškių šeimininkę. O pavaišintasis išeidamas dėkojo šeimininkei:  ”Dėkui už pirtį, už užkandį”.

Pirtis buvo kūrenama dažniausiai kas antrą šeštadienį, o kartais kas savaitę ar kas trečią. Pirtis visada buvo kūrenama prieš Velykas, Kalėdas, Naujuosius metus, Sekmines, Žolinę ir kt. šventes.

Pirties magija

  Į pirtį vanotis visada eina pirmieji vyrai. Seniau pareina vyrai iš laukų ir eina į pirtį, o moterys po jų. Aiškinama įvairiai: “Vyrams daugiau reikia dūko”, “Jei po moterų eis, tai vyrus apstos padlica (veidą išpils dėmėmis), “Moterys ilgiau pirty būna”. “Iš seno taip. Vyrai sako, kad moterys nešvarios. Visokių buvo”.

Daug dėmesio skiriama vanojimuisi. Kiekviena šeima vasarą prisiriša vantų, vadinamų šluotomis. Jos rišamos iš lapuoto beržo šakelių, paprastai liepos ar rugpjūčio mėnesį. Senukas ar paauglys, kartais ir kuris kitas šeimos narys suriša vantas poromis ir sukabina gyvenamojo namo pakraigėje (ant aukšto). Eidami į pirtį, nusineša porą ar trejetą vantų, ir jomis visi šeimos nariai periasi pakaitomis. Vyrai išeidami iš pirties, palieka jas moterims ir pasako, kur padėtos, arba atiduoda parnešę namo. Pirtyje vantos skolinamos tiems, kurie savų neturi. Kartą nusivanojus vanta išmetama arba parnešama namo grindims šluoti. Duoti vantą svečiui ar kaimynui pasiperti reiškė vaišingumą ir gero linkėjimą.

 Vanojantis daugiau reikšmės teikta ne vantai, o garui. Žmonės sako: ”Nepasipėręs, kaip pirty nebuvęs”, “Sielai išpažintis, kūnui pirtis”. Todėl visi, išskyrus mažus vaikus, ligonius ir senius, stengdavosi pasivanoti. “Po pirčiai taip lengva, taip lengva, taip gera”, “Lengva, gera miegoti”, “Rodos, palieki ten viską ir iš naujo gyveni”,- sako žmonės.

Magiškos galios buvo priskiriamos garinei pirčiai ir pirties šilumai. Buvo žinoma, kad perdegę pirties krosnies akmenys buvo naudojami liaudies veterinarijoje. Pavyzdžiui, sukietėjęs karvės tešmuo buvo trinamas šiltu perdegusiu krosnies akmeniu. Taip pat buvo žinoma, kad ”Jei kas kokius sopulius turi, ir išsiprausęs ligonis užlieja tą vandenį ant karštos krosnies, ir ta liga kitiems persiduoda”. Čia atsispindi tikėjimas, kad užkrėstas garas apkrečia kitus besimaudančius. Dėl to ant krosnies gali būti liejamas tik švarus vanduo.

Vanojamasi bent porą kartų. Kai jau visi pasivanoja, atidaromos durys ar lubų aukštinis, kad garas išeitų. Vasarą kas sveiki ir užsigrūdinę, bėga į upę, prie pirties esančią kūdrą ar ežerą ir šoka į vandenį. Žiemą kai kurie po vanojimosi išsitrina sniegu. Atsiranda ir žiemą šokančių į upę, jei ji dar nevisai užšalusi. Buvusi seniau viena senutė, kuri žiemą į pirtį ateidavusi apsiavusi, o iš pirties namo grįždavusi per sniegą basa. Štai kokią reikšmę vanojimasis turėjo žmonių grūdinimuisi. Čia ir glūdi tikėjimas pirties šilumos paslaptinga galia.

Pirtyje gyvena dvasios

Senovėje liaudis tikėjo gerąsias ir blogąsias dvasias, gyvenančias pirty. Žinomiausias pirties mitinis personažas – laumė. Ja buvo gąsdinami vaikai: ”Jei nenori praustis, tai pašauksiu laumę”; ”Iš pirties kai iššoks laumė, tai nutrauks į mišką”, “Storalūpė sėdi pirty”, “Pirty laumės raganos pilstosi spaliais”. Sklidę pasakojimų, kad kai kuriose pirtyse seniau vaidendavosi. Tokias pirtis žmonės apleisdavę ir nebekūrendavę. Kalbėdavę senieji, kad pirtyse vaidendavosi velniai. Dėl to žmonės stengdavosi pirty ilgai neužsibūti. Temstant moterys vengdavo eiti į pirtį po vieną, nes “geroji dvasia su piktąja ginčijasi”. Merginos burdavo pirty savo ateitį: ant plautų padeda rūtų žiedą, šukas, lėlę, viską užkloja skarele ir apgraibomis traukia. Baisiausia būdavo ištraukti lėlę, nes ji reiškė, kad mergina bus apgauta. Būdavo teikiama magiška reikšmė ir pirties sąšlavoms: jas krosnyje sudeginę, pelenus barstydavo ant linų ir daržovių, kad geriau augtų.

(Parengta pagal S.Daunio publikacijas)