* Romuva yra lietuvių prigimtinės religijos bendruomenė, tęsianti senojo baltų tikėjimo tradicijas. Baltų tikėjimas iškelia Gamtos, kaip akivaizdžiausios Dievų valios apraiškos šventumą, baltų tradicinį dorinį gyvenimo būdą, ir iš protėvių paveldėtą kelią Dievop.

* Dievai - aukščiausia esmė. Jie amžini kaip ir Visata. Žmogus yra ne tik neatskiriama Gamtos ir Visatos dalis, bet – pati gamta. Jo dvasinės pusiausvyros ir tobulėjimo laidas yra darna - žmogaus pažiūrų ir veiksmų atitikimas gamtos prigimčiai ir vyksmams joje.

* Dieviškų malonių ir darnos romuvis siekia bendraudamas su savo Dievais.

* Baltų tikėjimas vienija visus tikinčiuosius – buvusius ir esančius. Kaip medis jėgų semiasi iš žemės gelmės, taip ir žmogus iš protėvių – vėlių giminės. Mirtis negresia amžinai ir nemirtingai gamtai. Miršta kūnas, siela gali persikūnyti. Gyvendamas darnoje ir ugdydamas save žmogus gali susikurti nemirtingą sielą.

* Baltų tikėjimo šaltinis – gyvoji nenutrūkstama, nerašytinė dvasinė tradicija. Senosiose giesmėse, padavimuose, papročiuose, mūsų prigimtinės kalbos žodžiuose ir mūsų širdyse gyvuoja Romuvos esmė.

* Romuviai švenčia kalendorines, šeimos ir asmenines šventes. Savo apeigas atliekame bendruose arba namų alkuose.

* Pagarba kuriančiajai galiai Gamtoje, žmoguje ir visoje gyvybėje yra pagrindinis romuvio – Romuvos tikėjimo žmogaus bruožas. Svarbios romuviui dorybės – teisingumas, darbštumas, santūrumas, darnumas, t.y. sugebėjimas sugyventi su kitais žmonėmis ir pasauliu.