Jonas Vaiškūnas 

Neįmintos Valiulio akmens mįslės

Tik akimirką gyvensiu,
Negyvensiu saulės amžiaus:
Vandenėliui, akmenėliui
-Tam gyventi saulės amžių.
(Latvių daina)

Kantriai saugo praeities paslaptis apkerpėję šventi Lietuvos akmenys. Atrodo tvirti ir amžini, bet ne visi išvengia pražūties, Juos, amžinuosius, naikiname mes -vienadieniai drugiai. Kiek suskaldė ir užkasė jų užkariautojai kryžeiviai, kiek sumaitojo "stalinecai", kiek susprogdino, kiek į dulkes pavertė uolūs kūno ir dvasios melioruotojai?..
Amžių negandų išvengęs, juodalksnių atvašyne, netoli Karališkių kaimo, Molėtų rajone, riogso didžiulis, padavimais ir paslaptimis apipintas Valiulio akmuo. Garsus jis ne tik senoviškais pasakojimais, bet ir įspūdingais savo ženklais. Kas ir kada jame iškalė Mėnulį, Saulę, pasagos pavidalo arką, dvišakę rodyklę, žvaigždes?.. To niekas neatmena.
Dabar kai kurie istorikai linkę manyti, kad Valiulio akmuo buvęs žemių riboženklis, o jame iškalti ženklai-žemvaldžių herbai. Tačiau archeologas P.Tarasenka galvojo kitaip. Jis Valiulio akmenį siejo su Saulės kultu. Iš tiesų tai, kad iškalti ženklai labai primena herbus, dar nėra galutinis įrodymas, jog Valiulio akmuo tėra tik paprasčiausias riboženklis. O jei net ir taip, tai neverta užmiršti, kad ir patys herbai kilę iš senųjų mitinių įvaizdžių. Tad Valiulio mįslių taip paprastai, nesigilindami į senolių žinias apie Pasaulį, Visatą neįminsime.
Įdėmiau pažvelgti į Valiulio akmenį skatina jau pats vardas. Kas gi tasai Valiulis? Yra tokia pavardė. Vėlgi, atrodo, viskas aišku: "gyveno toks žmogus Valiulis, jo žemėje stovėjo riboženklis akmuo…" Neskubėkime ir pasiklausykime senos maldos žodžių:"Valiuli dievuli, kraują suturėk, dūšios iš kūno nevaryk, kad su krauju nebėgtų, kūno vieno nepaliktų. Per kietą akmenėlį, per aukštą ąžuolėlį, Valiuli dievuli, kraują įsakau, kraują gyslose laikau". Tai užkalbėjimas nuo kraujavimo, užrašytas 1959m. Dusetose. Arba vėlgi mįslė:"Kuo vardu Dievas?-Valys (jis būtent prastą ir karalių suvalo)". Jeigu dar prisiminsime Vaižganto "Pragiedrulių" "Valiulio pasaką", tai atrodys, kad dar visai neseniai vardažodį Valiulis žmonės suvokė kaip dievybės vardą. 
Vardas Valiulis yra vardo Valys vedinys. O šis savo ruožtu artimai susijęs su lietuvių dievu Velniu, Velenu. Iš jam giminingų ir artimų mūsų Valiuliui galima paminėti: indų Vala, slavų Volos, keltų Vellaunus… Tad galimas dalykas, kad Valiulis, Valys buvo siejamas su mirusiaisiais. Be to, jis kaip ir senovės indų demonas Vala (vardžodis giminingas mūsų žodžiui uola), galėjo būti amžinojo Perkūno priešininko Veleno (senovės indų Vritros) pagalbininkas. Gal jis. Kaip ir indų Vala, sulaiko vandenis, uolose paslepia pavogtas karves, sukelia pasaulinį chaosą?… Užmušdamas Valą, Perkūnas (senovės indų Indra) atkuria buvusią pasaulio tvarką. Tuomet suprantamas kreipimasis į Valiulį, norint suturėti tekantį kraują. Jei Valys, Valiulis sugebėjo sukaustyti, uždaryti į kietą akmenėlį viso pasaulio vandenis, tad kas, jei ne jis, suturės tekantį kraują? Beje, kraujoplūdis užkalbėjimuose labai dažnai lyginamas su vandens tekėjimu: "Kad upė bėgdama bėgus sustoja, kad taip mano kraujalis sustotų bėgęs". Religijotyrininkas G.Beresnevičius spėja, kad lietuviai Valiulio vardu galėjo vadinti dievybę artimą senovės lietuvių dievui Velniui ir atsakingą už mirusiojo vėlės nugabenimą į pomirtinį pasaulį.
Valiulio priklausomybę Perkūno priešininkų giminei patvirtina ir P.Tarasenkos knygoje "Užburti lobiai" atpasakota sakmė, pasak kurios po Valiulio akmeniu buvusi skylė iš kurios išlysdavo kipšiukas ir pasivertęs kupriuku sėdėdamas ant akmens ir siūdavo batukus. Perkūnas nemėgo kipšiuko ir tvatindavo į jį žaibais, tačiau tas spėdavo pasislėpti po akmeniu ir Perkūnas tik akmenį kliudydavo. Pasak to paties Tarasenkos, žmonės dar pasakodavę, jog po Valiulio akmeniu paslėpti dideli pinigai. Tai irgi neblogai dera su Valiulio-pasaulio turtų pagrobėjo-vaizdiniu. 
O kokias prasmes slepia Valiulio akmenyje iškalti ženklai? Rytinėj akmens pusėj pavaizduoti ovalu apvesti Mėnulis, Saulė ir kryželis-žvaigždė. Šis atvaizdas primena kaltines lietuviškas "saulutes". Dangaus šviesulių išdėstymo tvarka čia ne atsitiktinė. Lietuvių ir kitų tautų senosios kosmologijos tyrinėjimai rodo, kad ikikrikščioniškame pasaulėvaizdyje skirtingiems dangaus šviesuliams buvo priskiriamos skirtingos dangaus skliauto sritys, ir skirtingas poveikis-žemėje vykstantiems reiškiniams. Senojoje pasaulėžiūroje žvaigždės simbolizavo aukščiausią žmogaus dvasinę būtį ir buvo siejamos su aukščiausia dangaus sfera. Mėnulis, būdamas žemiausioje, arčiausiai žemės esančioje sferoje, buvo laikomas atsakingu už žemiškąją, kūniškąją gamtos ir žmogaus prigimtį. Saulė, užimdama tarpinę padėtį, reiškėsi, kaip dvasinį ir kūniškąjį pradą sujungianti esybė, kaip gyvybės šaltinis-visų ir visko motina.
Neaiškūs kol kas lieka rodyklės, "pasagos" ir kryžiuko atvaizdai vakarinėje akmens pusėje. Galbūt čia nurodoma kokio nors dangaus šviesulio, vaizduojamo kryželiu, stebėjimo kryptis. Visa tai dar reikia patikrinti. Bet jau pirmieji žvalgomieji archeoastronominiai akmens ir jo aplinkos tyrimai duoda pagrindo spėti, jog Valiulio akmuo galėjęs būti dangaus šviesulių stebėjimo ir kalendorinių apeigų atlikimo vieta. Mėnulio, Saulė ir žvaigždės apvestų ovalu atvaizdai yra išdėstyti linijoje kuri pratęsta link horizonto galėtų nurodyti Saulės laidos vietą vasaros saulėgrįžos dieną. O kitame ženkle iškalta rodyklė yra nukreipta apytikriai į tą vietą, kur iš už kalno teka labiausiai į šiaurę nutolęs Mėnulis. Nurodytoj pusėj aptiktos kelios šiaurės-pietų kryptimi išdėstytų akmenų eilės. Apklausus vietinius gyventojus paaiškėjo, kad vienas iš nemažų akmenų esančių už keliasdešimt metrų į šiaurės rytus nuo Valiulio buvo vadinamas Valiulio tėvu! Kad Valiulio akmens aplinkoj buvę daug kitų akmenų, žurnale "Mūsų senovė" 1921m. jau yra rašęs P.Tarasenka. Pasak jo, jeigu braižytume tų akmenų schemą "pravesdami vidurines linijas tomis vietomis, kur daugiau akmenų, gautume keturkampį su apskritimu šiaurėje, Valiuliu viduryje ir atvirumu į pietų pusę ežero link". Tai jog čia galėjus būti senovės lietuvių šventovė liudija ir šiaurės rytų pusėje esančio kalno šlaitais besidriekiančio miško pavadinimas - Alko gojaus. Juk Alkais lietuviai vadindavo savo religinių apeigų atlikimo vietas, o gojais - šventas neliečiamas girias.
Archeologo P.Tarasenkos minėto ežero šiandien jau nebėra… Sunku beatrasti ir tuos kitus akmenis. Juos jau slepia velėna ir tankūs brūzgynai. Kolūkio valdžia leido žmonėms iškirsti Alko gojaus juodalksnių, beržų, ąžuolų sengirę, dabar čia keroja tankus neįžengiamas alksnių atvašynas ir toliau pavydžiai tebeslepiantis neįmintas Valiulio mįsles. 

Atgal